jaučiu tikrai nemalonia įtampa rašydamas apie savo jausmus tokiame eteryje, bet pizdu, niekas neskaitys šito brūdo ar realiai domėsis šita svetaine.
Nuo pat jauno amžiaus visada laikiaus tokiu gyvenimo požiūriu, jog mano egzistencija yra tokia - lyg spektatoriaus ar stebinčiojo, kuris žiūri į aplinka iš tolumos. Esu iš charakterio dažnai
pasyvus žmogus, iš dalies bijau atsakomybės (smulkmenų, kurios ateina su atsakomybę labiau)... Objektyviai žiūrint į save jaučiu, jog esu tas stereotipiškas loneris, kuris užsiėma savo reikalais ir iš esmės yra foninis veikėjas. Toks objektyvus požiūris mane privedė prie tokio mąstymo, jog "nelabai kas pasikeistu, jeigu bučiau niekada egzistavęs". Šis požiūris jaučiu ikišiol yra su manim einantis, nes tai kenkia mano norui "pritapti prie bendro spektro".
Tikrai prisimenu, jog nuo progimnazijos laiku visad jaučiau, jog nepritampu prie savo klasės draugų, nes buvau susidomėjęs visiškai skirtinga kultūra negu mano kolegos. Tai ir atsispindėjo mano to laikotarpio drauguose, su kuriais mes turėjom nemažai panašumų. Visi buvom iš dalies nerdy, susidomėję "niche" dalykais ir kultūra, kuri nebuvo bent tuo metu labai paplitus tame rate. Jaučiu bendrai nepadėjo faktas, kad mama niekur neišleisdavo eiti su savo klasiokais, ar apskritai išeiti toli nuo namų. Gal ir gerai buvo, nes tai padėjo man netapti visišku huliganu
Tęsiant toliau, kada gimnazija lankiau buvau patyręs nemalonią situaciją, kur stengdamasis padaryt savo įvaizdi kuo įdomesni stipriai nusmūkau žėmyn. Karantino metu su naujais klasiokais niekaip negalėjau savęs tapatintis ir buvau išmestas, nes atseit buvau "kitoks"...